Išleistas vokas Adomo Jakšto - Aleksandro Dambrausko (1860-1938) atminimui
Laisvojoje enciklopedijoje
Vikipediją adresu:
patalpintas,
žemiau cituojamas straipsnis, apie Adomą Dambrauską-Jakštą
Adomas Dambrauskas-Jakštas tikrasis vardas Aleksandras Dambrauskas (1860-1938) – lietuvių filosofas ir teologas neotomistas, kritikas, matematikas, poetas, prelatas. Buvo Kauno seminarijos ir Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi. Jį stipriai paveikė V. Solovjovo filosofija. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje.
1881 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, buvo seminarijos bibliotekininkas. 1884 m. išsiųstas tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. 1895 m. paskiriamas Kauno kalėjimo kapelionu, o 1898 m. – kariuomenės nuodėmklausiu. 1898 m. tapo Kauno kunigų seminarijos Šv. Rašto ir bažnytinės teisės dėstytoju, o 1900 m. – Žemaičių vyskupo M. Paliulionio sekretoriumi. 1902 m. išvyko profesoriauti į Petrapilio dvasinę akademiją. 1906 m. grįžęs į Kauną įsteigė Šv. Kazimiero knygų leidimo draugiją ir iki mirties jai vadovavo. Redagavo žurnalus: „Draugija“, „Ateitis“, „Garnys“ ir kt. 1911 m. su kitais įkūrė ateitininkų organizaciją. 1914 m. buvo pakeltas į prelatus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ištremtas iš Kauno. Kaizerinės okupacijos metu grįžo ir Kunigų seminarijoje dėstė filosofiją. 1922 m. su kitais įsteigė Lietuvių katalikų mokslų akademiją (LKMA) ir buvo jos pirmininkas, o nuo 1933 m. – akademikas. 1928 m. apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Lietuvių, lenkų, rusų bei kitomis kalbomis rašė straipsnius ir studijas literatūros ir meno klausimais („Mūsų naujoji literatūra“ (1923–1924, 2 t.), „Ekspresionizmas dailėje ir poezijoje“ (1921), „Meno kūrybos problemos“ (1931), filosofijos („Mokslas ir tikėjimas“ (1930), „Pikto problema“ (1935), „Aukščiausias gėris“ (1937), matematikos („Naujos trigonometriškos sistemos“ (1922), teologijos, politikos bei kalbotyros klausimais. Parašė biografinių apybraižų rinkinį „Užgesę žiburiai“ (1930); eilėraščių rinkinius: „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties matymai“ (1906), „Lyrika“ (1930), feljetonų rinkinį „Šypt–šypt“ (1931) ir kt. Bendradarbiavo su pagrindiniais to meto periodiniais leidiniais. Buvo reiklus, kategoriškas meno kūrinių vertintojas ir kritikas bei aktyvus esperanto kalbos propaguotojas. 1890 m. išleido pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį, 1918 m. įkūrė Lietuvos esperantininkų sąjungą, o 1922–1926 m. redagavo žurnalą „Litova stelo“. Iki 1911 m. Onos Vitkauskytė knygynas išleido fotografinį atviruką „A. Jakštas“. Skulpt. Antanas Aleksandravičius sukūrė natūralaus dydžio jo biustą, kurio likimas nežinomas. Buvo išleistas Adomo Jakšto „Raštų“ tritomis (Vilnius, 1995–1997). Maironio lietuvių literatūros muziejus parengė informacinį leidinėlį „Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, 1860–1990“ (Kaunas, 1992). 2001 m. pradėtoje leisti serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas meninis vokas su jo portretu (dail. Antanas R. Šakalys).
1998 m. Karaliaus Dvaro gatvei suteiktas A. Jakšto vardas (Kauno m. valdybos 1998 02 17 sprend. Nr. 93).
1922 10 15 už žymius nuopelnus mokslui jam suteiktas LU garbės profesoriaus vardas. 1928 12 14 Gamtos ir matematikos fakultetas suteikė garbės daktaro vardą. 1932 01 29 garbės daktaru jį išrinko VDU Humanitarinių mokslų fakultetas. 1999 11 17 A. Jakštas-Dambrauskas pripažintas KTU garbės daktaru.
Filop tinklalapis : http://www.filop.orgTaip pat išleistas vokas skirtas Romo Kalantos 55 - osioms gimimo metinėms pažymėti
Tinklalapyje
"Žymūs Kauno žmonės"galite susipažinti su jo biografija.Žemiau pateikiamas fragmentas iš šio tinklalapio.
KALANTA ROMAS [1953 02 22 Alytuje – 1972 05 14 Kaune; palaidotas Romainių kapinėse; antkapinio paminklo aut. Teklė Šešelgienė], rezistentas, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę.
1963–1972 m. gyveno Kaune.
1971 m. turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbo „Aido“ fabrike. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara. Domėjosi hipių judėjimu ir pats atrodė kaip hipis. Norėjo stoti į kunigų seminariją.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu iš 3 l. stiklainio ir užsiliepsnojo sušukęs „Laisvę Lietuvai!“ . Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. KGB R. Kalantą palaidojo anksčiau numatyto laiko. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.
Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas. Milicininkai guminėmis lazdomis nepajėgė išvaikyti protestuojančiųjų, todėl iškvietė vidaus kariuomenės dalinius, pasitelkė gamyklų draugovininkus. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai (kad būtų galima persekioti), aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. R. Kalanta apšauktas psichikos ligoniu. ....
Pilnas tekstasFilop tinklalapis : http://www.filop.org
